Miltelinių dažų sprogimo ir gaisro pavojus

  1. Priežastys

1.1. Milteliniai dažai yra susmulkintos organinės medžiagos, galinčios sukelti sprogimą. Sprogimas gali įvykti kai:

  1. dulkių (miltelių) koncentracija ore yra didesnė už žemutinę sprogimo ribą ir mažesnė už viršutinę sprogimo ribą.
    2. yra užsidegimo šaltinis, turintis pakankamai energijos uždegti miltelių debesį. Tokiais šaltiniais gali būti:
  2. karšti paviršiai arba liepsna
    b. elektros iškrova arba kibirkštis
    c. elektrostatinė iškrova

1.2. Gaisras gali įvykti tuomet, kai užnešta miltelinė danga arba miltelių debesis turi kontaktą su aukščiau išvardintais užsidegimo šaltiniais. Gaisras miltelinio dažymo sistemoje gali sukelti sprogimą jeigu degančios miltelių dalelės patenka į uždarą erdvę, pvz., miltelių surinkimo įrenginį, arba kai sujudinamas degantis miltelių sluoksnis.

  1. Prevencinės priemonės

2.1. Sprogimo galima išvengti užtikrinant, kad nesusidarytų 1 dalyje paminėtos sąlygos. Miltelinio dažymo sistemos turi būti sukonstruotos taip, kad nesusidarytų nė viena iš minėtų sąlygų. Kadangi sunku visiškai pašalinti užsidegimo šaltinius, reikia daugiau dėmesio atkreipti į tai, kad nesusidarytų sprogi miltelių koncentracija. Tą galima pasiekti užtikrinant, kad miltelių koncentracija ore neviršytų 50% žemutinės sprogimo ribos (Žr. žemiau).
2.2. Nustatyta žemutinė sprogimo riba tipinėse dažymo kabinose yra 20 – 70 g/m3, priklausomai nuo specifinių cheminių ir fizinių savybių.
Maksimaliai dulkių koncentracijai rekomenduojama dviguba saugos atsarga. Dėl to dažymo kabinos ir su jomis naudojama įranga (miltelių surinktuvai) turi būti sukonstruotos ir pagamintos taip, kad dulkių koncentracija niekada neviršytų 10 g/m3. Reikia siekti, kad dulkių koncentracija būtų kuo mažesnė už šią reikšmę.
2.3. Ant dažymo įrenginio turi būti aiškiai pažymėtas ventiliacinio bloko našumas ir maksimalus dažymo pistoletų skaičius ir našumas. Ventiliacinio bloko našumą ir miltelių išeigą reikia reguliariai tikrinti, ar tikrai išmatuotos reikšmės neviršija leistinos koncentracijos ore – 10 g/m3.
2.4. Kad dažymo kabinoje nesikauptų milteliai, turi būti sudarytas ir vykdomas priežiūros ir valymo grafikas. Elektriniuose įrenginiuose susikaupę milteliai gali užsidegti dėl perkaitimo. Išorinių paviršių, arba paviršių ant kurių gali nusėsti dažų milteliai, neturi viršyti 270ºC, t.y. 2/3 minimalios užsidegimo temperatūros.
2.5 Reikia vengti pabertų miltelių valymo suslėgtu oru ir sausais šepečiais. Rekomenduotini metodai: dulkių siurblys, atitinkantis apsaugos klasę IP6X / IP54 (pagal standartą EN60529) arba drėgnas valymas.
2.6 Reikia griežtai uždrausti rūkyti ir naudoti bet kokius užsidegimo šaltinius, tokius kaip degtukai ir žiebtuvėliai.
2.7 Reikalavimai, susiję su dulkių debesies susidarymo išvengimu ir ugnies šaltinių nenaudojimu vienodai taikomi kaip dažymo, taip ir valymo operacijoms.

Miltelių koncentracijos apskaičiavimo metodas:

Maksimali miltelių koncentracija, galinti būti dažymo kabinoje nustatoma pagal tokią formulę:

C = M / V

Kur:

  • C – miltelių koncentracija dažymo kabinoje
  • M – dažų miltelių masė išpučiama iš pistoleto (pistoletų) per laiko vienetą, esant maksimaliam miltelių padavimui. Pataisos milteliams, nusėdusiems ant detalių nedaromos.
  • V – oro, pašalinto per kabinos ventiliacijos sistemą jai dirbant minimaliu pajėgumu, kiekis išmatuotas per tą patį laiko vienetą, kaip ir M.

Nuorodos:

DIN EN 12981:2005 Coating plants – Spray booths for application of organic powder coating material – Safety requirements (Beschichtungsanlagen – Spritzkabinen fuer organische Pulverlacke – Sicherheitsanforderungen)
DIN EN 50177:1996 Ortsfeste elektrostatische Sprühanlagen für brennbare Beschichtungspulver. (Automatic electrostatic spraying installations for flammable coating powder; German version)
BS EN 60529:1992 Specification for degrees of protection provided by enclosures (IP code)

 

Reklama
Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

ENVIROX EP

ENVIROX EP – Alfipas 752

Technologiją sukūrė Vokietijos firmos Alufinish GmbH atstovas Čekijos ir Slovakijos rinkoje firma ITS. Buvo siekiama sukurti technologiją, kuri pakeistų nuriebinimo-fosfatavimo procesą ir pagerintų antikorozinės apsaugos lygį.

Buvo iškelta sąlyga, kad naujoji technologija būtų lengvai pritaikoma fosfatavimo linijose. kuriose darbo ciklas:

  • Nuriebinimas + fosfatavimas
  • Plovimas vandentiekio vandeniu
  • Plovimas demineralizuotu vandeniu

2014 metais technologija ENVIROX EP buvo įdiegta Čekijoje purškimo linijose. Diegimui nereikėjo jokių technologinės linijos, skirtos fosfatavimui purškimu, perdarymų. Užteko gerai išplauti vamzdynus naudojant fosfatavimo linijoms valyti skirtu produktu Ferroclean 7150. Preparatas puikiai pašalina fosfatų nuosėdas, susidarančias ilgalaikės eksploatacijos metu ant sienelių, siurbliuose ir purškimo sistemos vamzdynuose.

Įdiegimas Čekijoje parodė, kad preparatas Alfipas 752 lengvai pritaikomas linijose.

Žemoje temperatūroje veikiančio priedo Ferrosid 7001/1 (naudojamo su fosfatavimo tirpalais) gaunamas puikus paviršiaus valymas, netgi labai užterštų plieninių detalių atveju, pasiekiamas temperatūros diapazone 30 – 35 °C. Šiuo metu vietoje Ferrosid 7001/1 naudojamas Alfisid 9.

Produkto Alfipas 752 sudėtis leidžia apdirbti įvairius metalus: be plieno galima apdirbti aliuminį it cinkuotus paviršius. Pasiekiamas apsaugos nuo korozijos lygis – 500 – 720 valandų druskos rūko kameroje. Apdirbtas aliuminis atlaiko 720 – 1008 valandas.

Pradinė Alfipas 752 koncentracija panaši kaip ir fosfatavimo produktų – apie 10 g/dm3.

Be to, tirpalo analizės metodas lygiai toks pat, kaip ir fosfatavimo procesuose. Matuojami parametrai tai pH (4,2 – 5,2) bei Alfipas 752 koncentracijos nustatymas titravimu.

 

ENVIROX EP vonios parametrai:

Alfipas 752 koncentracija: 10 – 30 g/l maža koncentracija
Alfisid 9 koncentracija: 2 g/l  
Laikas: 30 – 90 s (purškimas) trumpas apdirbimo laikas
Temperatūra: 30 – 35 °C žema temperatūra

 

pH vertė: 4,2 – 5,2 platus pH diapazonas
Džiovinimas 100 – 150 °C platus džiovinimo temperatūrų diapazonas
Metalai plienas, aliuminis,

cinkuotas plienas

 

 

Alfipas 752 naudojimas Lenkijoje, dažykloje dažančioje plieninius elementus patvirtina preparato privalumus. Paaiškėjo kitos teigiamos savybės, tokios kaip mažas vonioje susidarančių nuosėdų kiekis. Nuosėdos susidaro iš teršalų nuo gaminių, o ne iš dengimo proceso, kaip kad fosfatavimo atveju. Iš čia seka, kad tirpalas gali būti ilgai eksploatuojamas – vienerius metus.

 

Vonios tirpalo neutralizavimas – aktyviųjų medžiagų nusodinimas į nepavojingas nuosėdas, kurios toliau šalinamos pagal esamus reikalavimus.
Šiuo metu procesas Envirox EP sėkmingai įdiegtas (Lenkijoje) ir aliuminio paviršių paruošimui.

 

Lietuvoje produktą naudoja įmonės UAB Anvalda (plienas, cinkuotas plienas) Lentvaryje.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Miltelinis dažymas ant cinkuoto plieno

Daug kam kyla klausimas, kaip kokybiškai nudažyti karštai cinkuotą plieną. Radau apie tai nedidelį straipsnelį (http://www.powdercoatingonline.com/powder-coating-over-galvanizing) ir pateikiu jį skaitytojams. Man ir pačiam kai kurios rekomendacijos atrodo šiek tiek keistos, bet įvertinus, kad straipsnelio autorė dirba įmonėje, kuri turi ir karšto cinkavimo, ir miltelinio dažymo linijas, jos atrodo ganėtinai logiškos.

Miltelinis dažymas ant cinkuoto plieno

Miltelinis dažymas ant karštai cinkuoto plieno dažytojui sukuria „puokštę“ problemų, tačiau visas jas galima įveikti turint truputį žinių, kaip teisingai elgtis.

Viena iš patvariausių apsauginių plieno dangų, išgaunama dažant poliesteriniais dažais ant karštai cinkuoto plieno statybiniams elementams užtikrina ir aukščiausios kokybės išvaizdą.

Kas tai yra miltelinis dažymas?

Poliesteriniai milteliai yra termoreaktyvios dervos, elektrostatiškai užnešamos ant plieno paviršiaus ir sukepinamos maždaug 180 °C temperatūroje. Ši technologija leidžia išgauti tolygią dangą, turinčią patrauklią architektūrinę išvaizdą ir puikų atsparumą atmosferiniam senėjimui. Derinyje su karštu būdu atlikta cinko danga milteliais dažytas gaminys įgyja maksimalų plieno gaminiams pasiekiamą ilgalaikiškumą, paprastai tai daugiau kaip 50 metų be rūdžių daugumoje architektūros sričių.

Kokios miltelinio dažymo ant cinkuoto plieno problemos?

Karštai cinkuoto plieno paviršius nuo pat miltelinio dažymo proceso išradimo septintojo dešimtmečio pradžioje laikomas sunkiai dažomu milteliniai dažais. Australijos kompanija Industrial Galvanizers 1986 metais pradėjo tyrimus šioje srityje, kurie nulėmė sprendimą pasistatyti nuosavą miltelinę dažyklą, kuri veikia nuo 1988 metų dirba lygiagrečiai su cinkavimo linija. Yra trys pagrindinės problemos, susijusios su milteliniu dažymu ant karštai cinkuoto plieno:

  • Poros (skylutės) dangoje
  • Bloga adhezija
  • Nepilna poliesterinės dervos polimerizacija

Industrial Galvanizers šias problemas tyrė kartu su pagrindiniais poliesterinių miltelių gamintojais. Tyrimų rezultatai padėjo geriau suprasti šias problemas ir modifikuoti poliesterinių miltelių chemiją bei gamyklines procedūras taip, kad būtų užtikrinta nuolatinė poliesteriniais dažais dažytų karštai cinkuotų plieninių gaminių kokybė.
Problemos, susijusios su milteliniu dažymu ant karštai cinkuoto plieno, niekur nedingo ir nuolat visame pasaulyje keliami klausimai dėl miltelinių dangų ant karštai cinkuoto plieno broko.

1. Skylutės: Skylutės atsiranda dėl mažyčių dujų burbuliukų susidarymo poliesterinėje dangoje sukepinimo/polimerizavimo stadijoje. Šie burbuliukai sukuria mažus krateriukus ant paviršiaus ir danga praranda gražią išvaizdą. Jie taip pat mažina dangos storį, dėl ko trumpina gaminio tarnavimo laiką, ypač agresyvioje (pajūrio) aplinkoje. Pagrindinė skylučių atsiradimo priežastis ta, kad atskiros poliesterinės dervos dalelės, besiliečiančios su cinkuotu paviršiumi, lydosi ne tuo pat metu, kaip ir poliesterinių miltelių sluoksnyje esančios dervos dalelės, dėl didelės cinkuoto plieno masės*1 ir laiko, reikalingo jam įkaisti iki lydymosi temperatūros. Specialios receptūros dervos su „dujas šalinančiais priedais“ buvo sukurtos, kad sumažintų šią problemą vėlinant miltelių lydymosi pradžią. Gaminių pašildymas pirminio šildymo krosnyje prieš miltelių užpūtimą leidžia dažyti milteliais sunkius karštai cinkuotus gaminius ir spręsti skylučių problemą, kai naudojami „atsparūs skylutėms“ poliesteriniai dažai.

*1 Pastaba: Karštai cinkuoti gaminiai turi didesnį skerspjūvio storį nei kiti milteliais dažomi plieniniai gaminiai, tipiniu atveju – plieno lakštai. Taigi šiems gaminiams dėl didesnės jų masės įkaisti iki krosnies temperatūros reikia daugiau laiko.

  1. Bloga adhezija: Paskutinė karštojo cinkavimo proceso stadija yra gaminio aušinimas vandeniu, dažniausiai silpnu natrio dichromato tirpalu. Šiame etape gaminys atvėsinamas tiek, kad su juo būtų galima toliau dirbti ir pasyvuojamas cinko dangos paviršius, kad būtų apsaugotas nuo ankstyvos oksidacijos. Pasyvacinė plėvelė ant cinko dangos paviršiaus trikdo fosfatavimo (kristalinio – cinko fosfatu arba amorfinio – geležies fosfatu) procesą ir daro šį paruošimo metodą neefektyviu. Labai svarbu, kad karštai cinkuoti gaminiai nebūtų aušinami po cinkavimo*2. Tai užtikrins, kad cinko paviršius išliktų labai reaktyvus ir galėtų būti sėkmingai apdorotas prieš miltelinį dažymą.

*2 Pastaba: Taip pat ypatingai svarbu, kad karštai cinkuotas paviršius iki miltelinio dažymo išliktų švarus. Sudrėkęs po lietumi ar nuo rasos jis greitai oksiduosis ir vėl sukels adhezijos ir kokybės problemų.

  1. Nepilna polimerizacija: Poliesteriniai milteliai yra termoreaktyvi derva, kurios tinklinė struktūra galutinai susiformuoja išlaikius apie 10 minučių aukštoje temperatūroje (tipiniu atveju 180 °C)Sukepinimo krosnys sukonstruotos taip, kad užtikrintų tokią laiko ir temperatūros kombinaciją. Karštai cinkuoto plieno gaminiams, turintiems didesnį skerspjūvio storį, reikia užtikrinti pakankamą sukepinimo laiką, kuris tenkintų dažų polimerizavimo specifikacijas. Sunkesnių gaminių pirminis pakaitinimas pagreitins polimerizacijos procesą sukepinimo krosnyje.Rekomenduojamos tokios priemonės
  2. Karštai cinkuotą plieną neaušinti vandeniu ar chromatų tirpalu
  3. Pašalinti visus plovimo vandens nutekėjimo pėdsakus ir paviršiaus defektus
  4. Milteliais dažyti per 12 valandų po cinkavimo. Neleisti paviršiui sudrėkti. Nepalikti lauke.
  5. Išlaikyti švarų paviršių. Netransportuoti neuždengto krovinio. Dyzelino degimo produktai užterš paviršių.
  6. Jei paviršius susiteršė arba tikėtina, jog jis susiteršė, paviršių nuvalyti tinkamu tirpikliu/plovikliu, sukurtu pirminiam valymui prieš miltelinį dažymą.
  7. Jei reikalinga geresnė adhezija, reikia naudoti kristalinį (cinko) fosfatavimą. Paviršius turi būti absoliučiai švarus. Cinko fosfatavimo tirpalas neturi valomojo poveikio ir nepašalins nuo paviršiaus tepalų ar purvo.
  8. Jei numatomas gaminio tarnavimas paprastomis sąlygomis, galima naudoti amorfinį (geležies) fosfatavimą. Amorfinio fosfatavimo tirpalai turi silpną valomąjį poveikį ir pašalins nuo paviršiaus nedidelius teršalus.
  9. Prieš dažymą gaminius pašildyti
  10. Naudoti tik „atsparus skylutėms“ poliesterinius miltelius.
  11. Naudojant tirpiklį patikrinti taisyklingą sukepinimą. Kad būtų užtikrinta pilna polimerizacija, sureguliuoti linijos greitį.

 

APIBENRINIMAS

Tinkamai atliktas miltelinis dažymas ant karštai cinkuoti plieno užtikrina puikų gaminio tarnavimą. Daug architektūrinių projektų, kuriuose buvo panaudota tokia technologija dar 1988 metais puikia atrodo ir šiandien.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Tobulėjimui ribų nėra

Mano imone

Paveikslėlis | Paskelbta | Parašykite komentarą

Metalizuotų miltelinių dangų atsparumas

Yra keletas faktorių, kurie turi įtakos metalizuotų miltelinių dangų atsparumui. Iš gamintojo pusės, įtaką dangos atsparumui turi: panaudoto metalinio pigmento rūšis, jo procentinis kiekis gatavame produkte, o taip pat efekto pagrindą sudarančių dažų gamybos būdas ir receptūra. Iš dažytojų pusės, visų pirma, panaudota dažymo sistema – vienasluoksnė arba dvisluoksnė. Planuojant metalizuotos miltelinės dangos atlikimą pirmiausiai reikia nuspręsti, kokį atsparumą turi turėti užbaigta danga. Metalizuotų dangų atveju tai turi esminės įtakos dažymo kainai. Brangiausia išgauti atsparumą atmosferos veiksniams, ypač ultravioletiniams spinduliams.
Jei metalizuota miltelinė danga turi būti atspari trynimui, įbrėžimams, cheminėms medžiagoms (pvz. žmogaus prakaitui), galima pasirinkti du būdus. Dvisluoksnės dangos: metalizuoti dažai plius skaidrus lakas, arba viensluoksnės dangos panaudojant architektūroje naudojamus lauko dažus. Skaidrus lakas, kaip išorinis sluoksnis, neabejotinai yra geresnė apsauga nuo dangos dilimo, tačiau labai sumažina jos elastingumą. Be to visada egzistuoja pavojus, kad skaidraus lako sluoksnis atšoks nuo pagrindo sluoksnio. Be to, reikia pastebėti, kad skaidrus lakas nesaugo pagrindinių dažų nuo ultravioletinių spindulių.
Pasirinkus viensluoksnę architektūrinių dažų dangą yra kitaip. Žinome, už ką mokame. Didesnę dažų kainą atsveria puikios eksploatacinės savybės. Geri architektūriniai dažai, atsparūs atmosferos veiksniams ir ultravioletiniams spinduliams, turi kokybę užtikrinančius sertifikatus. Europoje tokius dažus sertifikuoja dvi organizacijos – šveicarų QUALICOAT ir vokiečių GSB.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Metalizuotų miltelinių dažų atspalvis

Milteliniai dažai, taip pat ir metalizuoti, gaminami pagal spalvinius standartus. Populiariausias yra RAL standartas, kuris sidabriniams metalizuotiems dažams numato du pagrindinius atspalvius: RAL 9006 – baltas aliuminis, RAL 9007 – pilkas aliuminis. RAL spalvų pavyzdžiai gaminami ant kartoninio pagrindo skystais dažais, dėl to vizualinio efekto pernešimas į miltelinę dangą gali sukelti daug nesusipratimų. Metalizuoti skysti dažai yra paprastesni kaip jų gamybos, taip ir dažymo požiūriu bei labiau atsikartojantys.
Miltelinių metalizuotų dažų atveju yra kitaip. Metalizuotų miltelinių dažų gamybos procesas yra daug sudėtingesnis, o galutinis produktas nėra visiškai atsikartojantis.
Dažymo būdas ir sąlygos turi daug daugiau įtakos galutiniam rezultatui nei dažant skystais dažais, kadangi neįmanoma užtikrinti vienodų dažymo proceso parametrų skirtingose dažyklose. Dėl to miltelinių metalizuotų dažų atveju galima laikyti, kad spalviniai pavyzdžiai rodo tik gaunamos dangos atspalvį, o ne gaunamo vizualinio efekto atsikartojimą. Negalime visiškai kontroliuoti nei tolygaus metalinio pigmento pasiskirstymo dangoje, nei pigmento grūdelių ar žvynelių išsidėstymo dažomo objekto paviršiaus atžvilgiu. Dėl to kiekvieno gamintojo metalizuoti milteliniai dažai, po nudažymo atrodys kitaip. Taipogi dažnai gali skirtis ir to paties gamintojo gaminami metalizuoti dažai.
Dangos spalvos ir efekto skirtumai reikalauja, kad būtų nustatytos ribinės sąlygos, kurios sudarytų pagrindą galimoms pretenzijoms. Pavyzdys, pagal kurį buvo patvirtinta spalva ir efektas, negali būti užsakovo naudojamas kaip vienintelis ir neabejotinas teisingos dangos išvaizdos įrodymas. Abiejų šalių labui verta nudažyti keletą pavyzdžių skirtingomis sąlygomis (skirtingas dangos storis, sukepinimo laikas, šviežių ir naudotų dažų kiekis ir t.t.) ir derybų keliu nustatyti leistinas apatinę ir viršutinę dangos išvaizdos nukrypimų ribas. Taip apibrėžtos užsakymo sąlygos leidžia sąžiningai ir realiai įvykdyti keliamus reikalavimus.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Poveikio aplinkai mažinimas

Metalų apdirbimo procesų poveikis aplinkai kelia rūpestį. Fosfatavimas taip pat nėra išimtis. Atliekos, susidariusios šio proceso metu, gali būti skirstomas į dvi grupes: skystas ir kietas. Skystos atliekos susidaro metalą ėsdinant rūgštimis, atliekant šarminį valymą, plaunant ir pasyvuojant chromo junginiais. Kietos atliekos susidaro iš dumblo, susiformavusio fosfatavimo metu. Apskaičiuota, kad iš viso nuotekų išteka apie 20,8 kg/m2, o kietų nuosėdų fosfatavimo procese susidaro apie 0,049 kg/m2. Fosfatavimo proceso metu į aplinką išmetama apie 400 g/m2 CO2 – ekvivalentinės masės. Tai įrodo, kad įprastinis fosfatavimas prisideda prie šiltnamio efekto. Laimei, tai nekelia stipraus poveikio žmonių sveikatai. Apskaičiuota, kad toksiškumo lygis yra 1,6 ppm/ppm. Kietos nuosėdos, priešingai nei nuotekos, negali paplisti į aplinką. Fosfatavimo dumblas paprastai laikomas pavojingomis atliekomis, ir todėl jų išmetimas yra griežtai reguliuojamas. Apskaičiuota, kad kiekvienais metais fosfatavimo operacijose susidaro 6 804 tonų dumblo. Taigi, ne tik norima, bet ir yra būtina sukurti būdų, kaip regeneruoti įvairias dumblo sudedamąsias dalis.

Jungtinių Amerikos Valstijų patente Nr. 4 986 977 siūlomas metodas, kaip fosfatavimo dumblą apdoroti vandeniniu šarminiu tirpalu tam, kad pH būtų didesnis nei 10. Esant tokiam pH  iškrenta į nuosėdas geležies hidroksidas, geležies hidroksidas atgaunamas, o vandeninė fazė parūgštinama tiek, kad pH būtų 7-10 kad iškristų cinko hidroksido nuosėdos.

Paprastai, 20% fosfatavimo dumblo svorio sudaro geležis, 10% – cinkas, 1-3% – manganas, <1% nikelis ir 50-55% – fosfatai (sausos medžiagos sudėtis). Taigi, bandoma sutelkti dėmesį į cinko, geležies ir fosfatų regeneravimą tam, kad būtų galima paruošti fosfatavimo tirpalą ir/arba paruošimo tirpalą. Iš įvairių siūlomų metodų, skirtų fosfatavimo dumblo panaudojimui ir pirometalurginiam apdorojimui, dominuojantys yra šie: redukcinis sukepinimo procesas, kurio metu atgaunamas cinkas, geležis ir nikelis, be to, natrio fosfatas; apdirbimas cheminiuose tirpaluose, sudedamąsias dalis išplaunant rūgštimis ir bazėmis, ir tų cheminių tirpalų pakartotinis naudojimas fosfatavimo tirpalų paruošime; taip pat perdirbimas naudojant neorganines rūgštis, sudedamųjų dalių pašalinimas ir jų pakartotinis naudojimas.

Jungtinių Amerikos Valstijų patente Nr. 5 273 667  aprašomas procesas, kuris apima fosfatinio dumblo surinkimą, vandens pašalinimą filtruojant, dumblo, iš kurio pašalintas vanduo, džiovinimą aukštoje temperatūroje, kol dumblo drėgmė sudaro mažiau nei 10% dumblo svorio, ir sauso dumblo dalelių sumažinimą iki mažiau nei 1 mm . Buvo atrasta, kad išdžiovintas ir susmulkintas fosfatinis dumblas yra puikus priedas į tepalus. Toks dumblas tinkamas naudoti tepalų receptūrose, skirtose metalo apdirbimui, metalo formavimui ir tepalų pramonėje.

JAV patente Nr. 5 350 517 aprašomas procesas, kuriame fosfatavimo dumblas perdirbamas azoto rūgštimi, geležis išgaunama kartu su skysčiu/skystu ekstraktu, ir šis gautas ekstraktas yra pakartotinai naudojamas ruošiant kristalinio (cinkinio) fosfatavimo tirpalą. Naudojamas ekstrahentas yra 2-etilheksil alkoholio monoesteris su žibale esančia fosforo rūgštimi. Britanijos patente Nr. 1545515 taip pat siūloma naudoti neorganines rūgštis fosfatų išgavimui iš fosfatavimo dumblo cinko ir fosfatų jonų, o vėliau ekstraktą naudoti kaip fosfatavimo tirpalą. Be to, šiame patente siūloma galimybė šarmu  išplauti iš fosfatų neištirpusias nuosėdas, kurių sudėtyje yra geležies ir fosfato jonų taip, kad galiausiai, turintys geležies likučiai nusėstų. Šarminiame tirpale fosfatas nusėda kaip cinko fosfatas ir gali būti naudojamas fosfatavimo tirpalų ruošimui.

Jungtinių Amerikos Valstijų patente Nr. 5 376 342  aprašomas procesas, kuris apima šiuos etapus: (1) dumblo ištirpinimas fosforo rūgštyje; (2) neištirpusių kietų medžiagų filtravimas; (3) geležies fosfato nusodinimas ir regeneravimas; (4) reikiamų metalų pridėjimas prie cinko ir fosfato, kurių sudėtyje yra vandens fazė, bei likusio cinko fosfato tirpalo pakartotinis panaudojimas kristalinio fosfatavimo procesuose.  Šiuose procesuose jis naudojamas kaip paruošimo tirpalas. Proceso metu nusėdęs geležies fosfatas gali būti naudojamas kaip pašarų papildas gyvūnams.

Fosfatavimo dumblas maišomas su šarminiu tirpalu, mišinys džiovinamas ir kepinamas 500-1300 ºC temperatūroje, dalyvaujant reduktoriui. Dumble esantis fosfatas virsta vandenyje tirpia fosfato druska, cinkas ir geležis virsta metalu ir cinkas išgaruoja iš reakcijos zonos. Plaunant vandeniu, atgaunamas skystame dumble esantis tirpus fosfatas ir geležis.

Baldy mano, kad 25% fosfatavimo dumblo, susidariusio automatinio apdorojimo procese, svorio sudaro alyva, ir jos pašalinimas yra būtinas tam, kad būtų galima pilnai regeneruoti visas naudingas sudedamąsias dalis. H2O2 priedas pridedamas prie dumblo rūgščių dispersijos, taip pašalinama alyva iš likusio mišinio. Pasak Baldy, cinko fosfatinio dumblo regeneravimas susideda iš keturių etapų. Pirmas etapas – alyvos atskyrimas nuo dumblo. Antras etapas – dumblo apdorojimas fosforo rūgštimi po to cinko, mangano ir nikelio ekstrakcija iš dumblo. Trečias etapas – antrame etape susidariusių geležies fosfato nuosėdų pavertimas į geležies oksido pigmentus ir natrio fosfatą.

Caponero ir Tenerio siūlo fosfatavimo dumblą naudoti klinkerio gamybos procese. Tai būtų vienas iš galimų atliekų panaudojimo būdų. Savo moksliniame darbe jie įrodo, kad iki 7% fosfatavimo dumblo pridėjimas prie portlandcemento miltelių nepadaro jokios žalos klinkerizacijai. Rentgeno spindulių difrakcijos tyrimas rodo, kad modifikuotame klinkeryje, nėra jokių žymių pakitimų proporcingų dumblo priemaišoms. Taip pat nėra netipiškų fazių, susiformavusių su ne daugiau kaip 5% fosfatavimo dumblo. Mišinio, kurio sudėtyje yra iki 7% sauso dumblo priemaišų, diferencinė terminė analizė nerodo jokių skirtumų. Iki 5% fosfatavimo dumblo priemaišų, žymiai pakeičia tik cinko kiekį gatavame klinkeryje.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą